8-1

Ardžuna paklausė: Ak, Viešpatie, ak, Aukščiausiasis, kas yra Dieviškoji sąmonė? Kas yra siela? Kas yra vaisingi veiksmai? Kas yra ši materialinė išraiška? Ir kas yra dangaus būtybės? Prašau, paaiškink man tai.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna užduoda kelis klausimus Krišnai, norėdamas suprasti dvasinės ir materialinės realybės gilesnę prasmę. Jis nori suprasti įvairias sąvokas, susijusias su Dieviškąja sąmone (Brahmanu), kūnu (siela, čia kaip savimonę), vaisingais veiksmais (karma), materialiąja išraiška ir dievais. Ardžuna kreipiasi į Krišną kaip Purušottamą (aukščiausiąjį žmogų ar Dievą), nurodydamas Krišnos aukščiausią išmintį ir supratimą apie gyvenimą.

8-2

Kaip šiame kūne gyvena aukojimo viešpats ir kurioje kūno dalyje, o Madhusūdana? Ir kaip tie, kurie atsidavę dvasiniam tarnavimui, gali Tave pažinti mirties akimirką?

Paaiškinimas: Šiame posme Aržuna toliau užduoda klausimus Krišnai, ieškodamas paaiškinimo apie įvairias dvasines sąvokas. Jis nori žinoti, kas yra Pirminė Auka (viršaika) ir kaip ji egzistuoja kūne. Jis taip pat klausia, kaip Dievas gali būti atpažintas mirties akimirką tiems, kurie sugebėjo kontroliuoti savo protą ir sielą. Aržuna kreipiasi į Krišną kaip į Madhusūdaną, nurodydamas Jo gebėjimą sunaikinti kliūtis, stovinčias kelyje į dvasinį suvokimą.

8-3

Visu Aukščiausiasis Viešpats tarė: Nesunaikinamą, transcendentinę gyvą būtybę vadina Dieviškąja sąmone, o jos amžinąją prigimtį vadina siela. Veiksmą, kuris lemia įkūnytų būtybių materialių kūnų atsiradimą, vadina veiksmu arba vaisingais veiksmais.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina keletą dvasinių sąvokų. Jis apibrėžia Dieviškąją sąmonę, Viršsielą (sielos esybę) ir veiksmą, kad padėtų Aržunai suprasti gyvybės principus ir tai, kaip jie veikia Visatoje. • Nesunaikinamasis yra aukščiausias Dieviškoji sąmonė - Dieviškoji sąmonė yra nekintama, amžina ir nesunaikinama esybė. Tai yra aukščiausias principas, kuris egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, pranokstantis materialųjį pasaulį. • Savitumas vadinamas Viršsiela - sielos esybė yra žmogaus vidinis savitumas, jo dvasinė prigimtis. Tai susiję su žmogaus siela ir jos ryšiu su Dieviškąja sąmone. • Kūrybinė veikla vadinama veiksmu - veiksmas yra veikla, kuri kuria ir palaiko gyvybę Visatoje. Tai yra kūrybinės jėgos pasireiškimas, kuris sukuria gyvas būtybes ir procesus materialiame pasaulyje. Šis posmas pabrėžia pagrindinius gyvenimo elementus - Dieviškąją sąmonę, kuri yra amžina dvasinė realybė, Viršsielą, kuri susijusi su žmogaus sielos prigimtimi, ir veiksmą, kuris reguliuoja veiksmus ir gyvenimo procesus.

8-4

O, geriausias iš įkūnytų būtybių, fizinė prigimtis, kuri nuolat keičiasi, vadinama materialiuoju pasauliu. Visatos pavidalas, kuris apima visus dievus, pavyzdžiui, Saulę ir Mėnulį, vadinamas dieviškuoju. Ir Aš, kaip Aukščiausioji Siela, kuri gyvena kiekvienos įkūnytos būtybės širdyje, esu aukojimų Viešpats. Ši dieviškoji forma apima visas judančias ir nejudančias būtybes.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pateikia Aržunai paaiškinimą apie materialaus ir dieviškojo pasaulio pasireiškimus, taip pat apie Jo paties vaidmenį kaip aukojimų Viešpatį. Jis apibūdina fizinę prigimtį kaip nuolat besikeičiančią, o dvasinę esybę kaip amžiną ir nekintamą. • Materialaus pasaulio pagrindas yra nykstanti arba besikeičianti būklė: Šis materialus pasaulis yra veikiamas nuolatinių pokyčių ir sunaikinimo. • Dvasinė valdančioji galia: Aukščiausiasis dvasia arba dangaus dievybė, kuri valdo Visatą. Tai yra kosminė esybė arba dieviškoji sąmonė, kuri stovi virš materialaus pasaulio. • Aukojimo principas: Posmas pabrėžia, kad pats Krišna yra aukščiausia aukos jėga, simbolizuojanti aukojimo dvasinę esybę ir jos ryšį su dieviškąja sąmone. Šis posmas pabrėžia, kad Visatoje egzistuoja trys svarbūs principai - materialus pasaulis, dvasinė valdančioji galia ir aukojimo principas, kuris yra susijęs su Dieviškąja sąmone.

8-5

Ir tas, kuris gyvenimo pabaigoje, palikdamas kūną, prisimena vien tik Mane, tuojau pat pasiekia Mano būklę. Dėl to nėra jokių abejonių.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad, norint pasiekti Dieviškąją sąmonę, svarbu dvasiškai pasiruošti visą gyvenimą, ypač mirties akimirką. Žmogus, išeidamas iš kūno, turi prisiminti Krišną. Žmogus, kuris mirties akimirką yra susikoncentravęs į Dievą, įgyja išsilaisvinimą iš gimimo ir mirties ciklo ir pasiekia vienybę su Dieviškuoju.

8-6

Kokią tik būties būklę žmogus prisimena, palikdamas kūną, o Kuntės sūnau, tą būklę jis tikrai pasieks.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad svarbu gyventi dvasiškai sąmoningai ir ugdyti savo protą, kad mirties akimirką žmogaus sąmonė būtų nukreipta į Dievą. Mintys ir veiksmai visą gyvenimą atlieka lemiamą vaidmenį, siekiant užtikrinti dvasinį išsilaisvinimą ir amžiną vienybę su Dieviškuoju. Krišna kreipiasi į Aržuną kaip į Kuntės sūnų, nurodydamas, kad žmogaus proto būklė mirties akimirką yra lemiama. Tai lemia jo tolimesnį egzistavimą.

8-7

Todėl, Aržuna, tu visada turi galvoti apie Mane ir tuo pačiu metu turi vykdyti savo nustatytą kario pareigą. Pavesdamas savo veiksmus Man ir nukreipdamas į Mane savo protą ir intelektą, tu be abejonės pasieksi Mane.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad, norint pasiekti dvasinę pilnatvę, svarbu ne tik kontempliuoti ar galvoti apie Dievą, bet ir atlikti savo pareigas. Dvasinė sąmonė turi būti įtraukta kiekvieną dieną, ir, jei žmogus paveda savo protą ir intelektą Dievui, jis tikrai pasiekia Dieviškąją sąmonę.

8-8

Tas, kuris kontempliuoja Mane kaip Dievo Aukščiausiąją Asmenybę, kurio protas nuolat yra nukreiptas į prisiminimą, nenukrypdamas nuo kelio, o Partha, tas tikrai prieina prie Manęs.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad pastovi dvasinės disciplinos praktika ir koncentracija į Dieviškąjį leidžia žmogui pasiekti aukščiausią būtybę - Dievą. Nuolatinis galvojimas apie Dieviškąjį ir drausmingas protas veda į dvasinę pilnatvę ir Dievo pasiekimą. • Su protu, kuris yra paskirtas atkakliai dvasinės disciplinos praktikai - Protas, kuris yra atsidavęs nepakitamai ir pastoviai dvasinės disciplinos praktikai, tampa drausmingas ir sugeba susitelkti į Dieviškąjį be nukrypimų. Ši praktika yra dvasinės koncentracijos būdas, kuris padeda žmogui susieti su Dievu. • Netampa nukreiptas - Čia nurodoma, kad protas turi būti nuolat nukreiptas į Dievą, nenukrypstant į materialius dalykus ar kitas mintis. Tai reiškia, kad protas lieka vieningas su Dieviškuoju. • Pasiekia aukščiausią, dievišką būtybę - Kai žmogus koncentruojasi į Dieviškąjį ir nuolat praktikuoja dvasinę discipliną, jis pasiekia aukščiausią Dieviškąją būtybę, kuri yra Dievas arba Dieviškoji sąmonė. Ši vienybė su Dievu yra žmogaus dvasinis tikslas. • Nuolat apie tai galvojant - Nepakitęs galvojimas ir kontempliacija apie Dievą yra pagrindinė praktika, kuri veda į dvasinį nušvitimą ir Dievo pasiekimą.

8-9

Žmogus turi kontempliuoti Aukščiausiąją Asmenybę kaip visažinį, kaip seniausiąjį, kaip kontrolierių, kaip smulkiausiąjį, kaip viso išlaikytoją, kaip tą, kurio pavidalas nėra materialus, kaip saulė - spinduliuojantis, kaip transcendentinis, virš šios materialiosios prigimties.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna apibūdina Dieviškąją būtybę ir jos savybes, kurias žmogus turi kontempliuoti ir prisiminti, kad pasiektų dvasinį išsilaisvinimą. Jis nurodo į Dieviškosios būtybės tiek didžiulę galybę, tiek subtilią ir neaprėpiamą prigimtį, kuri yra virš materialaus pasaulio ir tamsos. • Visų senąjį, viską žinantį - Dievas yra amžinas ir viską žino, žino visą praeitį, dabartį ir ateitį. Jis yra išmintingasis, kuris valdo Visatą. • Visų valdovas - Jis yra Visatos valdovas, kuris vadovauja ir kontroliuoja visus įvykius ir būtybes. Jo valdžia apima visą pasaulį. • Neapsakomai mažas - Krišna nurodo, kad Dievas yra ne tik didelis ir galingas, bet ir mažesnis už smulkiausiąjį, sugebantis įsiskverbti į smulkiausius būties aspektus. • Visų išlaikytojas - Dievas yra tas, kuris išlaiko ir palaiko visą sukurtą pasaulį, užtikrindamas gyvybės ir egzistencijos tęstinumą. • Neaprėpiamas savo forma - Dievo tikroji forma yra neaprėpiama mūsų protams. Jis pranoksta viską, ką žmogus sugeba įsivaizduoti ar suprasti. • Ryškus kaip saulė - Dievo spindesys yra palyginamas su saule - Jis yra šviesa ir ryški sąmonė, kuri išsklaido tamsą. • Virš tamsos - Dievas yra virš tamsos - tiek materialaus pasaulio neišmanymo, tiek dvasinės tamsos. Jis yra šviesa, kuri veda į dvasinį nušvitimą. Šis posmas moko, kad, jei žmogus koncentruojasi į Dievo savybes ir nuolat galvoja apie Jį, jis gali pasiekti dvasinę pilnatvę ir Dieviškąją sąmonę. Dievas yra tiek didžiulis ir galingas, tiek subtilus ir neaprėpiamas, ir Jo šviesa yra virš visos materialios tamsos.

8-10

Tas, kuris mirties akimirką pakelia savo gyvybės orą tarp antakių ir su dvasinės disciplinos galia, su pilnu atsidavimu prisimena Visų Aukštąjį Viešpatį, tikrai pasieks Dievo Aukščiausiąją Asmenybę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kaip žmogus gali pasiekti Dieviškąją būtybę mirties akimirką, jei jis yra sąmoningas, dvasiškai stiprus ir ištikimas. Šis aprašymas paaiškina teisingą kontempliacijos techniką, kuri veda į dvasinį išsilaisvinimą. Ši kontempliacijos technika padeda koncentruoti gyvybės jėgą ir pasiekti aukščiausią sąmonės būklę, tai darant su pilnu pasitikėjimu, kad pasiektų Dievo Aukščiausiąją Asmenybę. • Mirties akimirką su neabejojančiu protu - Mirties akimirką, kai žmogus yra arti savo gyvenimo pabaigos, protas turi būti neabejojantis ir stabilus. Tai rodo visišką proto koncentraciją į Dieviškąjį. • Su pasitikėjimu ir dvasinės disciplinos galia - pasitikėjimo arba ištikimybė ir dvasinės disciplinos galia yra būtini, kad protas būtų koncentruotas ir susijęs su Dieviškuoju. Čia pabrėžiama, kad tiek dvasinė praktika, tiek dvasinės disciplinos galia padeda pasiekti Dievą. • Padėdamas gyvybės jėgą tarp antakių - kontempliacijos procese žmogus turi koncentruoti savo gyvybės jėgą tarp antakių, kas yra vadinamasis trečiosios akies taškas, vieta, susijusi su aukščiausia sąmone ir dvasiniu regėjimu. • Pasiekia tą aukščiausią, dievišką būtybę - Per šią kontempliacijos techniką ir koncentraciją, žmogus pasiekia aukščiausią Dieviškąją būtybę, kuri yra virš materialaus pasaulio ir susijusi su Dieviškąja sąmone.

8-11

Žinotojai, kurie išmano Vedas, kurie taria om ir yra didieji išminčiai, kurie vadovauja atsižadėjimo gyvenimo būdui, įeina į Dieviškosios sąmonės būklę. Norėdamas pasiekti tokią pilnatvę, žmogus laikosi skaistybės įžado. Dabar Aš tau trumpai paaiškinsiu šį procesą, su kurio pagalba galima pasiekti išganymą.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina dvasinės pilnatvės tikslą - Dieviškąją būtybę, kuri yra nekintama ir amžina. Tai aprašo Vedas, pasiekia asketai, kurie išsilaisvino iš pasaulietinių prisirišimų, ir tie, kurie seka dvasine disciplina su tikslu pasiekti aukščiausią būklę. Krišna šiame posme nurodo, kad Jis tuojau pat trumpai paaiškins šį procesą, su kurio pagalba galima pasiekti išganymą.

8-12

Dvasinės drausmės būsena yra atsiejimas nuo bet kokios juslinės veiklos. Užverdami visas juslių duris ir nukreipdami protą į širdį, ir pakeldami gyvybės orą į galvos viršūnę, žmonės įsitvirtina dvasinėje drausmėje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo techniką, kaip praktikuoti dvasinę drausmę, norint pasiekti dvasinį išsivadavimą. Ši dvasinės drausmės praktika apima juslių kontroliavimą, proto koncentravimą širdyje ir gyvybinės jėgos nukreipimą į galvos viršūnę. Šios technikos tikslas yra pasiekti Dieviškąją būseną, padedant atsiriboti nuo bet kokios juslinės veiklos ir sutelkti protą į dvasinį tikslą. • Užverdami visus juslių vartus - Norint praktikuoti aukščiausią dvasinę drausmę, būtina kontroliuoti pojūčius ir užverti visus juslių kanalus - ausis, akis, burną ir t. t. Tai padeda protui neprisirišti prie išorinio pasaulio ir nukreipti dėmesį į vidų. • Koncentruojant protą širdyje - Protas turi būti koncentruojamas širdyje, kuri simbolizuoja dvasinę sąmonę ir vidinę ramybę. Tai yra apmąstymo technika, kuri padeda atsigręžti į sielą ir išsilaisvinti nuo išorinių trukdžių. • Padėdami gyvybės jėgą galvos viršūnėje - Gyvybės jėga yra pakeliama ir koncentruojama galvos viršūnėje, kuri yra ryšio taškas su aukščiausia sąmone. Tai yra esminis dvasinės drausmės būdas prisijungti prie Dieviškojo. • Tvirtai stovint dvasinės drausmės būsenoje - Kai žmogus tvirtai stovi dvasinės drausmės koncentracijos būsenoje, jis sugeba kontroliuoti savo protą, gyvybės jėgą ir pasiekti dvasinę sąmonę. Tai yra esminė sąlyga pasiekti Dieviškąjį. Šiame posme aprašoma fizinė ir dvasinė praktika, leidžianti susikoncentruoti į Dievą ir pasiekti dvasinį nušvitimą. Pojūčių kontroliavimas, proto koncentravimas ir kvėpavimo valdymas yra pagrindinės dvasinės drausmės sudedamosios dalys, vedančios į dvasinę pilnatvę.

8-13

Jei žmogus, būdamas šioje dvasinės drausmės būsenoje ir skanduodamas šventąjį skiemenį, aukščiausią garsų junginį, galvoja apie Dievo Aukščiausiąjį Asmenį ir palieka kūną, jis tikrai pasieks dvasines planetas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kaip žmogus gali pasiekti aukščiausią tikslą po mirties, jei, palikdamas kūną, ištaria šventąjį skiemenį „Om“ ir atsimena Dievą. Skiemuo „Om“ yra stiprus dvasinis simbolis, kuris atstovauja Dieviškąją sąmonę arba aukščiausią dvasinę realybę, ir, ištardamas šį skiemenį ir atsimindamas Dievą, žmogus gali pasiekti dvasines planetas.

8-14

Tam, kuris nuolat ir vien tik apie Mane galvoja, o Partha (Ardžuna), Aš esu lengvai pasiekiamas tam dvasinės drausmės atlikėjui, kuris nuolat yra vienybėje su Manimi.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo, kad tie, kurie nuolat ir vien tik koncentruojasi į Jį, lengvai gali pasiekti Dieviškąją sąmonę ir vienybę su Dievu. Ardžunai, kuris nuolat yra vienybėje su Dievu, yra lengva Jį pasiekti. Nuolatinis galvojimas apie Dievą yra pagrindinė sąlyga pasiekti dvasinį tikslą.

8-15

Pasiekusieji Mane, didžiosios sielos, dvasinės drausmės puoselėtojai, kurie yra ištikimi, niekada daugiau negrįžta į šį laikiną kančių pilną pasaulį, nes jie yra pasiekę aukščiausią tobulumą.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad tie, kurie pasiekia Dieviškąją sąmonę, išsilaisvina iš atgimimo ciklo ir nebekenčia nuo šio materialaus pasaulio kančių ir jo praeinančios prigimties. Jie įgyja amžiną išsivadavimą ir dvasinį tobulumą.

8-16

Pradedant nuo aukščiausios planetos materialiajame pasaulyje iki pat žemiausiosios, visos yra kančių pilnos vietos, kur vyksta pakartotinas gimimas ir mirtis. Bet tas, kuris pasiekia Mano buveinę, ak, Kuntės sūnau, niekada daugiau nebegims.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo, kad visi materialaus pasaulio lygmenys, net iki aukščiausių planetų, kur gyvena Vyriausiasis Viešpats, yra pavaldūs gimimo ir mirties ciklui. Visos planetos yra kančių pilnos vietos. Tačiau tie, kurie pasiekia Dievą, yra išlaisvinami iš šio ciklo ir daugiau nepatiria atgimimo.

8-17

Pagal žmonių laiko skaičiavimą tūkstantis laikmečių kartu sudaro vieną Kūrėjo dieną. Ir tokia pat ilga yra Jo naktis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina kosminius ciklus, kurie susiję su Vyriausiojo Viešpaties dienomis ir naktimis, nurodydamas, kad tie, kurie supranta šiuos gigantiškus laiko matus, yra išmintingi ir geba suvokti Visatos ciklišką prigimtį, suprasdami, kad visi materialūs pasauliai yra pavaldūs sukūrimui ir sunaikinimui.

8-18

Dienai išaušus, visos gyvos būtybės pasireiškia iš neišreikštos būsenos, o kai ateina naktis, jos vėl susilieja su neišreikšta.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna moko apie Visatos sukūrimo ir sunaikinimo ciklą. Visos gyvos būtybės ir formos atsiranda iš neišreikštos būsenos kūrimo pradžioje ir grįžta į šią neišreikštą būseną sunaikinimo metu. • Iš neišreikšto kyla išreikštos būtybės - Visos būtybės ir daiktai, kurie yra matomi, kyla iš neišreikštos arba pradinės būsenos, kuri nėra materialiai suvokiama. Tai yra šaltinis, iš kurio viskas pasirodo. • Kūrimo metu, kai ateina diena - Kai ateina Vyriausiojo Viešpaties diena, prasideda kūrimo ciklas, ir visos būtybės atgimsta ir kyla iš neišreikštos būsenos. • Išnyksta ir susilieja su neišreikštu nakties metu - Kai ateina Vyriausiojo Viešpaties naktis, viskas, kas buvo sukurta ir išreikšta, vėl susilieja atgal į neišreikštą būseną. Tai nurodo Visatos ciklišką prigimtį, kur viskas, kas egzistuoja, yra sukuriama ir sunaikinama pagal tam tikrus laiko ciklus. • Ką vadina neišreikštu - Neišreikšta yra būsena, kurioje Visata egzistuoja nematomu ir neaktyviu pavidalu. Tai yra šaltinis, iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas sugrįžta.

8-19

Vėl ir vėl, dienai išaušus, visos gyvos būtybės tampa išreikštos, o, nakčiai išaušus, jos bejėgiškai išnyksta.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo Visatos ciklišką prigimtį, kurioje visos gyvos būtybės vėl ir vėl patiria sukūrimą ir sunaikinimą pagal Vyriausiojo Viešpaties dieną ir naktį. Šis procesas vyksta be būtybių laisvo pasirinkimo. Krišna kreipiasi į Ardžuną kaip į Parthą, nurodydamas, kad gyvybės būtybių sukūrimas ir sunaikinimas vyksta automatiškai ir pagal kosminius ciklus, o ne pagal pačių būtybių valią.

8-20

Tačiau yra dar kita, amžina neišreikšta būtis, kuri pranoksta šią neišreikštą, ir, kai visos būtybės sunyksta, ji neišnyksta. Ši būtis yra transcendentinė ir yra už materijos ribų.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo amžinąją būtį, kuri yra anapus materialios Visatos ir lieka nepakitusi net tada, kai viskas materialu yra sunaikinama. Ši būtis yra neišreikšta, tačiau ji yra amžina ir nesunaikinama net tada, kai visos būtybės ir pasauliai išnyksta.

8-21

Tai, ką Vedų žinovai vadina neišreikštu ir nesunaikinamu, kas yra aukščiausias tikslas, iš kurio, jį pasiekus, nebegrįžtama, - tai yra Mano aukščiausia buveinė.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo Dieviškąją būseną, kuri yra neišreikšta, amžina ir yra vadinama aukščiausiu galutiniu tikslu. Ši Dievo buveinė yra vieta, kurią pasiekus žmogus išsilaisvina iš gimimo ir mirties ciklo ir daugiau nebegrįžta į materialųjį pasaulį. Ši buveinė yra aukščiausias tikslas, kurį pasiekus žmogus daugiau nebegrįžta.

8-22

Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris yra didesnis už visus, galima pasiekti nedalytu dvasiniu tarnavimu. Nors Jis visada yra Savo buveinėje, Jis yra visur esantis, ir viskas yra Jame.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo, kad aukščiausiąją Dieviškąją būtybę galima pasiekti tik per nesidalijusį ir absoliutų atsidavimą. Tai yra aukščiausias dvasinis kelias, ir Jis yra tiek visų būtybių prieglobstis, tiek visatos persmelkianti energija. Krišna kreipiasi į Ardžuną kaip į Parthą, nurodydamas, kad norint pasiekti aukščiausiąjį Purušą ir suprasti Jo universalią prigimtį, reikalingas vieningas ir nesidalijantis atsidavimas.

8-23

Ak, geriausias iš Bharatų, dabar Aš tau paaiškinsiu įvairius laikus, kuriais, išeidamas iš šio pasaulio, dvasinės praktikos puoselėtojas grįžta arba negrįžta. Šie du keliai yra šviesos kelias ir tamsos kelias.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda aiškinti, kad dvasinės praktikos praktikams, kurie turi gilią dvasinę praktiką, yra du skirtingi keliai, priklausomai nuo laiko, kada jie palieka savo fizinį kūną. Šie du keliai nusako, ar jie grįžta į pasaulį ir gimsta iš naujo, ar jie yra išlaisvinti iš gimimo ir mirties ciklo ir negrįžta. Kreipimasis didysis iš Bharatų giminės - Krišna kreipiasi į Ardžuną su pagarba, pabrėždamas jo priklausomybę didžiajai Bharatų giminei, kuri nurodo Ardžunos dvasinę galią ir atsakomybę.

8-24

Tie, kurie suvokia Visagalį, pasiekia Aukščiausiąjį, išeidami iš pasaulio ugnyje, šviesos įtakoje, palankią dienos akimirką, keturiolikos dienų šviesiąjį Mėnulio periodą, šešis mėnesius, kai Saulė eina į šiaurę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo vieną iš kelių, kuris veda į išsilaisvinimą ir vienybę su Dieviškąja sąmone. Jis aiškina, kad dvasinės praktikos praktikuotojai, kurie palieka šį pasaulį tam tikru laiku, pasiekia aukščiausią dvasinį tikslą - Dieviškąją sąmonę. • Ugnis, šviesa, diena, šviesusis pusmetis - Šie simboliai nurodo į spindesį ir šviesą, kurie laikomi palankiomis aplinkybėmis išeiti iš šio pasaulio. Jie simbolizuoja pozityvius dvasinius kelius, kurie veda į Dieviškosios sąmonės pasiekimą. • Šeši mėnesiai, kai saulė kyla šiaurės kryptimi - Tai yra laikotarpis, kai saulė juda į šiaurę, pradedant nuo žiemos saulėgrįžos iki vasaros saulėgrįžos. Pagal Vedų mokymus, šis laikotarpis yra palankus tiems, kurie nori pasiekti išsilaisvinimą. • Tie, kurie išeina šiuo laiku - Tie, kurie miršta šiuo palankiu laiku, patenka į kelią, kuris veda į Dieviškąją sąmonę. Tai simbolizuoja teigiamus veiksmus ir palankią sąmonės būseną išėjimo metu. • Pasiekia Dieviškąją sąmonę - Šie dvasinės praktikos praktikuotojai pasiekia Dieviškąją sąmonę, aukščiausią dvasinį tikslą ir vienybę su absoliučia realybe. Jie išsilaisvina iš gimimo ir mirties ciklo.

8-25

Dvasinės praktikos puoselėtojas, kuris išeina iš šio pasaulio dūmuose, naktį, keturiolikos dienų tamsųjį Mėnulio periodą, šešis mėnesius, kai Saulė eina į pietus, pasiekia Mėnulio planetą, bet po to vėl sugrįžta.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina kitą kelią, kuris veda į pereinamąją būseną, bet ne į galutinį išsilaisvinimą. Tai susiję su laiku, kada žmogus palieka pasaulį tam tikromis aplinkybėmis, kurios nėra tokios palankios kaip ankstesniame posme minimos. Šis kelias nėra galutinis išsilaisvinimas, bet laikina būsena, po kurios siela vėl grįžta į Žemę. • Dūmai, naktis, tamsusis pusmetis - Šie simboliai nurodo į tamsiąsias aplinkybes, kurios nėra tokios palankios dvasiniam išsilaisvinimui. Naktis ir tamsusis pusmetis, kai saulė juda į pietus, nurodo į mažiau palankų laiką išeiti iš šio pasaulio. • Kai saulė eina pietų kryptimi - Tai yra laikotarpis nuo vasaros saulėgrįžos iki žiemos saulėgrįžos, kuris, pagal Vedų tradiciją, laikomas mažiau palankiu išsilaisvinimo pasiekimui. • Pasiekia mėnulio šviesą - Tie, kurie išeina šiuo laiku, pasiekia mėnulio šviesą, kuri simbolizuoja tarpinę būseną, kur jie mėgaujasi rezultatais už savo gerus veiksmus, tačiau tai nėra galutinis išsilaisvinimas. • Sugrįžta į pasaulį - Pasiekę mėnulio šviesą, šie dvasinės praktikos praktikuotojai vėl grįžta į gimimo ir mirties ciklą, nes jie nėra visiškai išsilaisvinę iš gimimo ir mirties ciklo. Jie mėgaujasi pereinamuoju dvasiniu atlygiu, bet sugrįžta į pasaulį.

8-26

Pagal Vedų mokymą, yra du keliai, kuriais išeiti iš šio pasaulio, - vienas šviesos kelias ir kitas tamsos kelias. Tas, kuris išeina šviesos keliu, daugiau negrįžta, bet tas, kuris išeina tamsos keliu, sugrįžta vėl.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina du kelius, kuriais dvasinės praktikos praktikuotojai gali sekti po mirties. Šie keliai yra simboliški ir atstovauja skirtingus dvasinio tobulėjimo lygius. Tai yra šviesos kelias ir tamsos kelias, kurie nusako, ar siela pasiekia išsilaisvinimą, ar grįžta į gimimo ir mirties ciklą.

8-27

Ak, Ardžuna, nors dvasinės praktikos puoselėtojai žino šiuos du kelius, jie niekada nesusipainioja. Todėl visada tvirtai įsitvirtink dvasinėje disciplinoje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad tie, kurie supranta du amžinus kelius - šviesos kelią ir tamsos kelią, kaip aprašyta ankstesniuose posmuose, sugeba keliauti gyvenimo keliu be klaidų ar sumaišties. Šie du keliai nusako, ar žmogus pasiekia išsilaisvinimą, ar grįžta į gimimo ir mirties ciklą. Krišna kreipiasi į Ardžuną kaip į Parthą, primindamas, kad, suprasdamas šiuos kelius ir praktikuodamas dvasinę discipliną, jis gali išvengti sumaišties.

8-28

Žmogus, priėmęs atsidavusio tarnavimo kelią, nepraranda rezultatų, kuriuos įgyja iš Vedų studijavimo, askezės, aukojimų darymo, filosofinių ir vaisingų veiksmų vykdymo. Tiesiog atsidavęs tarnavimui, jis tai visa pasiekia ir galų gale patenka į aukščiausią amžinąją buveinę.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad dvasinė pilnatvė pasiekiama, pranokstant materialius rezultatus, gautus iš gerų darbų, ir paskiriant savo gyvenimą Dieviškajai sąmonei. dvasinės praktikos praktikuotojas, kuris supranta, kad net palaiminimai iš Vedų mokymų ir ritualų yra tik dalis kelio, kuris veda į aukščiausią tikslą - išsilaisvinimą ir vienybę su Dieviškąja.